William Shakespeare. Įstabioji Ir Graudžioji Romeo Ir Džuljetos Istorija

◊ 2003 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias režisierius – Oskaras Koršunovas

◊ 2003 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia scenografė – Jūratė Paulėkaitė

Režisierius — Oskaras KORŠUNOVAS

Scenografė — Jūratė PAULĖKAITĖ

Kompozitorius — Antanas JASENKA

Kostiumų dalininkė — Jolanta RIMKUTĖ

Šviesos dailininkas — Eugenijus SABALIAUSKAS

Choreografė — Vesta Rasa GRABŠTAITĖ

Režisieriaus asistentas — Augustas GORNATKEVIČIUS

VAIDINA:

Džuljeta Kapuleti – Digna KULIONYTĖ, Agnieszka RAVDO

Romeo Montekis – Laurynas JURGELIS

Merkucijus – Marius Michailas REPŠYS

Tebaldas – Kęstutis CICĖNAS, Saulius AMBROZAITIS

Benvolijus – Eimantas PAKALKA

Džuljetos auklė – Eglė MIKULIONYTĖ

Pranciškonas Lorencas – Arvydas DAPŠYS

Paris, kunigaikščio giminaitis – Gediminas RIMEIKA

Kapuleti – Dalia MICHELEVIČIŪTĖ

Kapuletis – Vaidotas MARTINAITIS

Monteki – Vesta GRABŠTAITĖ

Montekis – Remigijus BILINSKAS

Kunigaikštis Eskalas; Vaistininkas – Arūnas SAKALAUSKAS

Tarnas Pjetras – Aurelijus POCIUS

Miestelėnai: Gailė BUTVILAITĖ,Gerda ČIURAITĖ, Taura KVIETINSKAITĖ, Lukas MALINAUSKAS, Kamilė PETRUŠKEVIČIŪTĖ, Augustė POCIŪTĖ, Oskar WYGANOWSKI, Arūnas VOZBUTAS

Premjera – 2003 m. birželio 13 d.

Atnaujinto spektaklio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – 2015 m. vasario 6 d.

Režisierius Oskaras Koršunovas:

Shakespeare’o veikalas „Romeo ir Džuljeta” dažniausiai įsivaizduojamas kaip odė romantiškai meilei. Iš tikrųjų tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Šioje tragedijoje mane labiausiai domina tai, kad meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, Veronos karo atmosferoje. Norėjau akcentuoti šį paradoksą: neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį.

Apie tai galima kalbėti ir dievišku lygmeniu – meilė gimsta iš neapykantos, kad pastarąją nugalėtų. Gali būti, jog iš tikrųjų pati neapykanta gimsta iš nieko. Montekių ir Kapulečių pavyzdys būtent yra iškalbingas, nes niekas nebežino nesantaikos priežasties. Jų karo priežastis visi seniausiai pamiršo. Jaunasis Tebaldas priima neapykantą ir ją gina kaip tradiciją. Mes dažnai puoselėjame tokias tradicijas, kurios sukuria priešpriešą iš tariamų skirtumų ir palaiko neapykantą. Tai, deja, vis dažniau taikomas principas – sutelkti visuomenę ieškant priešų.

Statydamas spektaklį norėjau įsigilinti, kaip neapykanta formuoja skirtumus ir tampa visa ko priežastimi. Man atrodo, kad neapykanta yra skirtumų pagrindas, kuris tarp Montekių ir Kapulečių steigia skirtumų iliuziją, apgauna ir dar labiau juos supriešina. Taip pasidalijusios visos visuomenės.

Meilė panaikina skirtumus. Ji vienintelė parodo, jog iš esmės tarp klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, o laisvėje nėra priešybių. Deja, Romeo ir Džuljeta laisvę atranda tiktai mirtyje. Paaukota laisvė sunaikina ne tik modernybę, kurią lemia vaikai, bet ir tėvų taip puoselėjimą tradiciją.

Spektaklio prodiuseris – OKT / Vilniaus miesto teatras

Koprodiuseriai– Avignon Festival, Remscheid City Theatre, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Programa THEOREM